išalkis

ìšalkis (gen. -io ir -ies) sm. (1) K, Jrk38, BŽ99; SD59, Ch15, Ns1832,2, P, Lnkv alkis, norėjimas valgyti, išalkimas; badas: Į ìšalkį (išalkęs iš bado), ką sugriebia, tai suėda J. Ìšalkyje ką sugriebęs žmogus suvalgai Š. Per visą dieną nevalgęs, vakare jau valgė su išalkiu (su apetitu) Lzd. Jisai stovėjo, drebėdamas nuo šalčio ir išalkio prš. Žmonės, berods, valgo išalkio varomi Vd. Į patį išalkį bliūdą košės išdrožiau Skr. Iš kur čia tavo toks ir ìšalkis: neseniai valgei ir vėl nori! Kair. Nekoks čia ìšalkis – galì ir nevalgyti Pc. O kaip yra baisu žiūrėti į tuos žmones, pablyškusius nuo išalkio! A1885,17. Būt varguos, procioj, kelionėj, išalkyj ir nemigime KN142. Keliautojai valgė menkai. Visi juto išalkį prš. Aš savo ìšalkį jau nutildžiau KI90. Mane per daug išalkis kankin! LC1888,10. Didžio išalkies slogintieji vilkai yra neatmuštinai drąsūs prš.